Gyvuliška meilė

Kažkur tolumoje pasigirdo sunkūs žingsniai. Galva nežmoniškai svaigo, galūnės nuo stipiriai suveržtų virvių buvo nutirpusios. Kai įjungtos prastos lempos pradėjo deginti akis, nulenkiau galvą žemyn. Kažkoks žmogysta priėjo ir lengvai, keliais pirštais, pakėlė mano galvą už smakro.
- Vis dar nieko nesakysi?
Susiraukusi spjoviau jam į veidą. Jis šyptelėjęs nusišluostė nuo skruosto seiles ir tvirtai sugriebė mano plaukus.
- Brangute, tau čia ne vieta. Jeigu pasakysi, kur jis, paleisiu tave. - jis prisitraukė mano veidą prie savojo.
- Neišdegs, idiote. Aš nesu tavo marionetė, kaip ir Metju. Jis tau davė viską, ko tik norėjai, atidavė netgi mane. Tau neužtenka?
Jis paleido mano plaukus ir įsisiurbė į lūpas. Sumykusi įkandau jam į apatinę lūpą. Jis aiktelėjo, ir prisidėjo pirštą prie kraujuojančios žaizdos.
- Tu tokia pati, kaip ir tavo sesuo - kalė. - tai taręs jis išėjo iš kambario. Girdėjau, kaip spragtelėjo šviesos jungiklis, ir patalpoje aptemo.

♦  ♦ ♦

Paskubomis ėjau ilgu, mažai apšviestu koridoriumi. Širdis, rodos, iš susijaudinimo nustojo plakti, o rankos smarkiai prakaitavo. Sustojau prie baltų medinių durų, ant kurių keliais vinukais buvo pritvirtinta sidabrinė lentelė. Joje buvo išgraviruota pirmoji vardo raidė ir pavardė, kuri iki skausmo man buvo pažįstama. “M. Hesas” - skelbė lentelė. Įkvėpiau ir palenkiau rankeną, švelniai stumtelėjau duris, ir netrukus mano firminiai aukštakulniai puikavosi ant betoninio grindinio. Ant sulankstomos kėdės, užvertęs galvą į viršų ir užmerkęs akis, sėdėjo Metju. Krenkštelėjau. Jis krūptelėjo ir atsisuko į mane. Lėtai sumirksėjusi paklausiau jo:
- Tai tu jau žinai?
- Kaipgi nežinosi. Juk aš ją pats ten ir nuvežiau.
Iš nuostabos žengtelėjau žingsnį atgal, ranka graibydama duris. Mėginau susirasti rankeną, bet ji tartum buvo dingus. Purčiau galvą.
- Ne, tu to nepadarei… tu tikrai to nepadarei. Juk tu negali… tu…
Jis sielvartaudamas nuleido akių vokus ir grįžo į pradinę poziciją.
- Tu gyvulys! Tu esi šlykštus, bejausmis gyvulys! - suklupusi rėkiau pro ašaras, galvą buvau nuleidusi ant kelių. Sūrūs lašeliai vienas po kito pamažu kapsėjo ant pilko betono, palikdami tamsias dėmes.
Metju atsistojo nuo kėdės ir pritūpė šalia manęs, padėjo savąją ranką ant peties ir sukuždėjo.
- Kaila, suprask, jau geriau atiduoti vieną žmogų, negu leisti, kad tas žmogėdra paleistų kraują tiems, kurie nenusipelnė mirti.
Pro ašaras ir smarkų kūkčiojimą suburbuliavau.
- Greisė to irgi nenusipelnė. Kaltas esi tu. Juk per tave, tik per tave, ji čia įsivėlė. Juk tada laisvai galėjai nušauti tą šunsnukį, lengvai galėjai ištaškyti visus jo organus, bet kažkodėl stovėjai kaip įbestas ir įstūmei mane į jo kraugerišką glėbį. Kodėl taip padarei? Kodėl?
Mačiau, kad jam skaudu. Mačiau, kad jam plyšta širdis girdint tai iš manęs. Girdint tai iš aukos. Jis patraukė ranką nuo manojo peties ir užsidengė ja veidą.
- Aš neturėjau pasirinkimo. Juk aš net ne žmogus, aš tik jo eksperimentų pasekmė. Jis žaidžia su mano pasąmone, žaidžia su jausmais. Aš jam esu tik viena iš marionečių, kuriomis jis žudo kitus, kad pats nesusiteptų rankų. Mums tenka tik pietūs, pusryčiai ir vakarienė, o desertus jis pasilieka sau. Tu ir Greisė ir buvo tie desertai. Tik Greisė jam atrodo kur kas skanesnis kąsnelis nei tu.
Atsistojau ir pasitaisiau marškinius, kurie buvo beveik nuslydę nuo kūno.
- Ne, nekalbėk šitaip. Aš nenoriu, kad tu taip kalbėtum. Tu gali pasveikti, tau tereikia išvaduoti Greisę ir nepasiduoti to niekšo provokacijoms. Jis manipuliuoja tavim, argi nesupranti?
Jis dusliai nusijuokė, atsistojo, paėmė mano ranką į savo delną ir stipriai suspaudė.
- Mėginau gelbėtis. Bet supratau, kad tik veltui gaištu laiką. Viskas, ką padarau, ką pasakau, atsisuka prieš mane. Jis tai sugeba, jam vieni niekai palaužti mane. Aš nebenoriu mylėti, nebenoriu džiaugtis, nes žinau, kad man skaudės. Labai skaudės.
Ištraukiau savo ranką iš jo delno ir pravėriau duris, ketindama išeiti.
- Lik sveikas, drauguži. Nemanau, kad tu dėl to kaltas. Išeinu, nes liko daug nepabaigtų darbų… daug. - tai tarusi, išėjau. Šliuoščiausi byrančias ašaras nuo veido, karts nuo karto nervingai timpčiojau marškinius žemyn. Mintyse kirbėjo vienas sumanymas, kuris visą naktį nedavė man ramybės.

♦  ♦ ♦

Krestelėjau užkritusius ant veido plaukus. Kambaryje buvo tylu, tik viena blausi švieselė kartais išleisdavo keistą tarkštelėjimą. Girdėjau, kaip skausmingai sugirgždėjo duris, girdėjau, kaip kažkas įsliūkino į kambarį. Tas kažkas užėjo man už nugaros ir keliais vikriais judesiais atrišo virves, kuriomis buvau surišta. Tai buvo vyras, gal kiek vyresnis už mane. Taip sprendžiau iš jo tylaus keiksmo, kai atrišdamas virves išgirdo kažką ateinant.
- Bėk. Aš nepražūsiu, ir taip jau kelias dienas čia tupiu. Jis manęs neskriaus, žinau tai.
Vyras krenkštelėjo, bet toliau atlikinėjo savo darbą. Pro pravertas duris kažkas įėjo, po trumpo spragtelėjimo įsijungė tos šlykščios lempos. Vyras, kuris atrišinėjo man virves, sustingo, bet paskui atsistojo. Nesupratau, ką jis čia daro, bet man labiau rūpėjo to šunsnukio veiksmai.
- Tai ką, sumanei išlaisvint šitą gražuolę?
Vyras, kaip dabar pamačiau, rudų garbanotų plaukų ir augalotų rankų, mandagiai tarė:
- Ne, bose, aš norėjau ją pernešti į miegamąjį, kaip ir prašėte. Tiesiog pamaniau, kad nešti ją su kėde yra dvigubai sunkesnis darbas, negu ją atrišti. Ji vistiek niekur nepabėgs.
Supykusi pažvelgiau į tą vyriškį ir sukąndusi dantis iškošiau.
- Jau geriau mirsiu, negu miegosiu vienoje lovoje su tavimi.
Jis pašaipiai nusijuokė.
- Manai, kad miegosiu su tavimi? Cha!
Jo tarnautojas irgi prunkštelėjo.
- Aš miegu tik su tomis, kurios mane dievina. Tikrai nenoriu po nakties su tavimi gydytis sužalojimų. Ne, tu gausi atskirą kambarį. Kaip matai, aš rūpinuosi savo viešniomis. - tardamas šiuos žodžius, jis vis labiau artinosi prie manęs, o kai galų gale buvo visai prie pat, pabučiavo. Grubiai, su neapykanta. Kai jis mane bučiuodavo, jausdavausi blogiau, negu kankinama su elektrošoku. Jo liežuvis rangydavosi lyg gyvatė manojoje burnoje, o tai buvo tiesiog nepakenčiama. Kai jis baigė, tas vyriškis mane galutinai atrišo, ir, kaip kokį kilimėlį užsimetęs ant nugaros, nunešė kažkur į nežinią. Aš klykiau, muisčiausi, daužiau kumščiais jam į nugarą, bet žinojau, jog viskas veltui. Jis mane nešė, nešė, nešė. Jau buvau pradėjusi galvoti, kad tas koridorius niekada nepasibaigs.

Patiko (16)

� is įrašas įdėtas Sekmadienis 15. Sausis 2012 ir priskirtas temoms 16:10 � ią diskusiją galite sekti užsiprenumeravę RSS 2.0 RSS srautą. Galite komentuoti arba palikti nuorodos pranešimą iš savo tinklaraščio.