Gyvuliška meilė

III.

Aiktelėjau, kai kažkas skaudžiai įgnybo man į ranką. Aleksas nuobodžiai žiūrėjo pro langą, taigi tai tikrai buvo ne jis. Pastebėjau, kad iš kitos pusės prie manęs prisiglaudęs sėdi patrauklus, bet pernelyg lieknas, vaikinas. Nepatenkinta nusisukau, bet susiviliojau jo kai ko paklausti.

♦   ♦   ♦

Blausiai šyptelėjau, kai pro plačias metalines duris įžingsniavo laisvo elgesio mergina. Ne, ji nebuvo prostitutė, tiesiog ji buvo labai neišauklėta moteriškaitė. Nusispjovusi į dažų kibirą ji išsidrėbė ant fotelio, kurio kampe žiojėjo didelė skylė.
- Na, žinai, Metju, tu visai neblogai įsikūrei. Žinant, kad čia garažas. - ji suprunkštė.
Metju nepatenkintas nusišypsojo ir priėjo prie manęs. Jis švelniai timptelėjo mane už rankovės ir sušnibždėjo į ausį.
- Žinai, gal pasišalinam iš čia? Jau geriau ji siauba mano būsta tau nematant, nes po to gali likti be drabužių. - jis šmaikščiai nusijuokė.

Nusijuokiau ir aš.
- Na, gerai. Bet… važiuosim mano mašina. Vairuosiu aš.

- Gerai, einam tiktais.
Šiaip ne taip išsliūkinom iš Metju “būsto” pro galines duris. Netrukus suburzgė mano automobilio variklis ir aš išvažiavau iš kiemo. Važiavome tylėdami. Pro akis lėkė miškai, jau seniai sušąlusios pievos. Nedrąsiai žvilgtelėjau į Metju. Jis įsirėmęs rankomis į panelę žvelgė kažkur tolyn. Akyse mačiau žaižaruojantį pyktį, meilę ir bejėgiškumą. Tokie žmogiški jausmai. Niekada jo tokio nemačiau. Įsivaizdavau jį kaip gyvulį, kuris nieko nesupranta, daro viską tik iš įpratimo kažką daryti. Krenkštelėjau. Jis lėtai į mane atsisuko. Aš prikimusiu balsu tariau:
- Žinai, suprantu tave. Dabar puikiai tave suprantu. Ir žinai, aš noriu išsiaiškinti, kaip visą tai pabaigti. Vakar ilgai nemiegojau, svarsčiau, kaip pasielgti būtų geriausia… mano sesuo pati susitvarkys, esu tuo visiškai įsitikinusi, o dabar veiksim kitaip. - tai tarusi staigiai pasukau į kelio dešinėje prasidėjusį šunkelį, kuriuo dardėjome, rodos, visą amžinybe. Kai sustojau, abudu išlipome. Aš visažiniškai žvilgtelėjau į jį, tokį sumišusį ir kartu nustebusį.
- Kaip… kaip tu sužinojai, kur jis yra?
- Sesuo man vienąkart prasitarė. Ji artimai bendravo su Alekso mama. Dabar ji jau mirusi, bet… mes vis dar galime apžiūrėti jos sūnaus daiktus, kurie čia užsilikę.
- Ir kas iš to? Juk tavo tikslas… koks tavo tikslas?
- Smogti į jo silpniausią vietą. Kad jis palūžtų. Kad jis pasijustų taip, kaip jaučiasi visi kiti. Kad jis pažintų tą gyvulį, kuriuo tapai… - tariant paskutinius žodžius mano balsas pradėjo trūkinėti, ir galiausiai prikimo. Atsidusau.

♦   ♦   ♦

- Aš nieko negaliu sakyti.
Maldaujamai į jį pažiūrėjau.
- Prašau, pasakyk, kol yra proga. Aleksas kietai įmigęs. Juk prašau tik atsakyti į paprastą klausimą.
- Tau negalima žinoti nieko. - jis pabrėžė paskutinį žodį ir nusisuko nuo manęs.
Verksmingai suvaitojusi susidėjau rankas ant krūtinės ir papūčiau lūpas. Buvau iš tikrūjų nepatenkita, kad negaliu žinoti, kokiam tikslui būsiu naudojama. Tiksliau, kokiam bandymui. Susikaupusi sėdėjau dar ilgai, kol tas blondinas galiausiai į mane atsisuko.
- Pasakysiu. Bet jeigu prasitarsi, gyva neliksi. Mirsi lėtai ir labai skaudžiai.
- Gerai, supratau. Sakyk. - suburbėjau.
- Tave atiduos. Geram, pasiturinčiam dėdei.
Sunerimusi šyptelėjau.
- Jie mane parduos kažkokiam sukriošusiam prievartautojui, tiesa?
Jis sutriko.

- Ne, tikrai ne. Juk Aleksas tau neabejingas, jis nori, kad gyventum užtikrintą ir pilnavertį gyvenimą.
- Oh, tikrai? Manai, gyvensiu pilnavertį gyvenimą uždarytą viename kambaryje be langų? Turėsiu vilkėti balto šilko sukneles su deimantų vėriniais vien tam, kad patenkinčiau to senio norus? Ar tai ir yra tas pilnavertis gyvenimas, kurio man linki Aleksas? Ką? - žodžiai tiesiog byrėjo man iš burnos. Su kiekveinu žodžiu blondino akys vis plėtėsi.
Jis uždėjo savo ranką man ant lūpų.
- Ei ei, ramiau. Nesikarščiuok. Gerai, tu labai protinga mergina, ir, prisipažinsiu, pati geriausia iš visų, kurias mačiau pas Aleksą. Šeip jo skonis prastas, bet su tavim neapsiriko. Ir aš manau, kad tau pas jį ne vieta. Matai, aš žinau tiesą, o tiesa nėra labai graži. Ne tokia graži ir jauki kaip melas…
Šįkart man teko išpūsti akis, kadangi negalėjau prasižioti. Jis buvo per stipriai užspaudęs man burną. Vėliau jis mane paleido, ir mes abu nutilome, bet jis draugiškai laikė mane už piršto, kadangi visa kita rankų dalis buvo apvyniota. Aleksas šiek tiek išsibudino, ir piktai dėbtelėjęs į mane paliepė vairuotojui sustoti.
- Stokim čia. Jis tikriausiai jau mūsų laukia. - tyliai nusikeikęs atidarė savo dureles ir nusispjovė. Fui. Susiraukiau, ir viltingai pažiūrėjau į tą žavų blondiną.
- Ei, ei…. koks tavo vardas? - vos girdimai sušnabždėjau.
- Aš.. Martis. Malonu. O dabar lipk.
Jis švelniai mane stumtelėjo, prieš tai išlipęs pats, ir aš atsidūriau kažkokioje miško laukymėje. Kiek atokiau stovėjo juodas limuzinas. Iš jo išlipo ponas, pasidabinęs kiek per moteriškais triušo kailiniais, batai buvo nublizginti taip, kad galėjo puikiai pasitarnauti kaip veidrodžiai. Tas ponas pamažėle priėjo prie manęs, kai tuo tarpu aš iš šalčio kalenau dantimis.
- Hmh, daili prekė. Kažin, kiek už ją paklotu Bo… na, tikriausiai, kad nemažai…
Aleksas patenkintas nusišypsojo.
Aš supykusi, pasimetusi, ir dar atsidūrusi labai beviltiškoje padėtyje bandžiau kažką greitai sugalvoti.
- Jūs iš manęs daug nepasipelnysit, nes aš laukiuosi. Antras mėnuo. Tikriausiai gims berniukas. Ir tikriausiai tas Bo bus labai dosnus tėvas, kai reikės kas tris dienas pirkti milžiniškus pokus sauskelnių, pieno mišinių ir visokio kitokio mėšlo.
Martis patenkintas manimi šyptelėjo, bet už tai smarkiai gavo per galvą nuo vairuotojo. Iš Alekso veido dingo šypsena. Ponas nustebęs pažvelgė į mane, vėliau į jį.
- Aleksai Aleksai, nejau tu buvai toks neapdairus ir pražiopsojai tyrimus.
- Atleisk, aš tiesiog neturėjau laiko. Ji pati degė didžiuliu noru jus pamatyti, ir…
Nusijuokiau. Garsiai, ir tikrai iš širdies. O paskui spjoviau tam oligarchui į veidą. Jis nepatenkintas nusivalė, tada šyptelėjo ir pamažėle nukrypavo savo “karietos” link.
Aleksas, galėjau prisiekti, dar minutė ir būtų pradėjęs putoti kaip koks pasiutęs šuo, kuriam mažas vaikas netyčia primynė koją, jeigu ne Martis, paėmęs mane iš jo rankų. Spėjo man sušnibždėti į ausį tai:
- Tai vienintelė proga. Kai aš kalbėsiu su juo, nusuksiu į kitą pusę, o tu tuo tarpu bėk štai ten, - bedė pirštu į tankų eglyną, - jis tikrai nesiteiks ten tavęs ieškoti. Tik, atsargiai, nesusižalok. Dabar aš tau nupjausiu virves, bet nekeisk rankų padėties. - tai taręs jis keliais mažais mostais atlaisvino mano rankas, ir aš vėl ėmiau jas jausti. Nusišypsojusi trypčiojau vietoje, kol Martis bandė atsukti Aleksą į kelio pusę, rodydamas kažką į iškabą, ar į apleistą pastatą. Širdis plakė kaip pasiutusi, jaučiau, kad tai tikrai vienintelė proga. Jaučiau tai visų kūnu, nes jeigu dabar nepajudėsiu, taip stovėdama ir mirsiu nuo šalčio. Buvau pasiruošusi. Nusisukti jis gali kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę. Laikas šiuo momentu man buvo be galo brangus.

Labai norėčiau sulaukti jūsų komentarų, nes tik jie paskatina kurti toliau :)

X.

II

Prabudau minkštuose pataluose. Aksominės dekoratyvinės pagalvėlės tvarkingai sukrautos ant šalia esančio krėslo, o ant jo nugarėlės kabojo rausvas šilkinis chalatas. Pats kambarys buvo jaukus, šiltas. Ant sienų prikabinėta diplomų, paveikslų. Atsisėdau, šiek tiek papurenau pagalvę, ir į ją atsirėmiau. Netrukus tyliai, šiek tiek liesdamos kiliminę dangą ir sukeldamos šiugždėjimą, prasivėrė plačios ąžuolinės durys. Pro durų tarpą galvą iškišo Aleksas. Susiraukusi pasiėmiau vieną iš pagalvėlių ir sviedžiau jam. Pagalvėlė, pataikiusi tam niekšui į nosį, nukrito jam prie kojų. Jis šyptelėjo.
- Matau, panelė gerai išsimiegojo. Po penkių minučių ateisiu tavęs pasiimti pusryčiams. - tai taręs jis švelniai užvėrė duris.
Supykusi atsistojau ir dar kartą apsidairiau. Pastebėjau, kad nėra langų. Aišku, kaip gudru. Laikyti mane tol, kol man pritrūks gryno oro ir aš pati nudvėsiu. Aš jo nekenčiau taip, kaip tik galima nekęsti. Mano pyktis buvo peržengęs visas galimas ribas. Dabar be jokio gailesčio ir sąžinės graužąties būčiau padūrusi jį peiliu ar sušaudžiusi jam širdį ir makaulę.
Nenoromis užsimečiau chalatą ir apsirišau tokios pačios medžiagos virvele, tada radusi po krėslu šlepetes, įsispyriau į jas. Kai rišausi plaukus prie veidrodžio, išgirdau, kaip šiugždėdamos vėl prasiveria durys. Aleksas priėjo prie manęs, apsivijo rankomis  liemenį ir įsikniaubė į plaukus, kuriuos tuo metu šukavausi. Nepatenkinta pasimuisčiau ir vožtelėjau su šukomis jam per galvą. Jis žengė žingsnį atatupstas ir tarė:
- Supratau. Tau šiandien bloga nuotaika. Bet žinokis, kad man tokios mergos nepatinka. O tą, kas man nepatinka, labai greitai pašalinu, kad daugiau nesimaišytų akyse.
Jis galvojo, kad mane tai išgąsdins, bet aš tiesiog nusijuokiau.
- Tuomet gali paskersti mane nors ir čia, miegamajame. Niekas manęs nepasiges… - su paskutiniu sakiniu mano burna išdžiūvo. Gerklėje jutau didelį gumulą, kuris norėjo tuoj pat išsiveržti pro akis. Mintyse dar buvo užsilikusi juoda ertmė, kurioje karaliavo tas gyvulys. Tas beširdis, kuris čia mane atviliojo. Sustingau. Aleksas su apsimestinu gailesčiu priėjo prie manęs ir sukuždėjo:
- Oh, kažkam suspaudė širdutę, tiesa?
Įkvėpiau. Keleta ašarų nuriedėjo mano įraudusiais skruostais. Aleksas pirštu nubraukė vieną, kuri kesinosi nukristi ant šlepečių.
- Atsiprašau. Nenorėjau tavęs įskaudinti.- tarė ironiškai besišypsodamas.
- Baik, prašau. Kankink mane visaip, bet tik ne šitaip. Prašau…

♦    ♦    ♦

Visą dieną buvau kaip nesava. Privalėjau vėl nuvažiuoti pas Metju, ir išpešti iš jo tai, kas man padėtų susigrąžinti seserį.
Paskubomis išgėrusi juodą kavą iš popierinio puodelio, apsirengusi pirma pasitaikiusia suknele, pasigriebusi nuo stalo telefoną, išbėgau iš namų. Netrukus jau sedėjau savo prabangiame mersedese, ir kaip tik galėdama greičiau lėkiau prie sandėlių. Kai jau buvau prie pat keliolikos sunkių, aprūdijusių geležinių vartų, stabtelėjau. Pastačiusi automobilį kiek atokiau, kažkokiuose krūmynuose, nuėjau link paskutiniųjų vartų. Paspaudžiau durų skambutį, kuris, mano manymu, buvo pritvirtintas per daug žemai. Kaip neapgalvota. Jūs turbūt mąstote, kodėl aš atkreipiu dėmesį į tokius niekučius? Aš architektė. Ir sakyčiau, gana gera. Mano pastangos atsispindi gyvenime- prabangus butas centre, didelis ir tikrai nepigus automobilis, atskiras kambarys būtent firminiams drabužiams. Gyvenu gerai. Bent jau materialiąja puse.
Palaukusi mažiausiai pusvalandį prie tų prakeiktų senų garažo vartų, pagaliau užėjau. Garaže buvo jauku, prigrūsta įvairių daikčiukų ir plakatų. Jis prisėdo ant minkšto fotelio ir gurkštelėjo arbatos iš raudono, vienoje vietoje įskilusio, puodelio. Sukryžiavau rankas sau ant krūtinės ir apsidariau. Krūptelėjau, nes aplink kojas vyniojosi kažkoks minkštas pūkuotas padaras. Kreivai pasižiūrėjau prie kojų tupintį baltą katinėlį, o paskui į Metju, kuris nekreipdamas į mane dėmesio, toliau gėrė arbatą.
- Ar čia tavo pusryčiai?
Jis nusijuokė.

- Gal aš ir esu gyvulys, bet tikrai ne toks. Jaučiausi vienišas, mane apėmė depresija. Prie durų jau kelias dienas sukiojosi šis vargšiukas, visi, kam tik pasipainiodavo po kojomis šitas mažylis, jį paspirdavo. Matyt buvo apdraskytas vyresnių, nes pastebėjau atviras žaizdas prie kaklo.
Švelniai šyptelėjau, priėjau prie jo.
- Prašau, pasakyk, kur tu ją nutempei.
Jis užsimerkė.
- Juk pati supranti, kad negaliu. Kodėl mane verti daryti tai, kas skaudina?
- Aš tik noriu ją iš ten pasiimti! - atsisėdau ant oranžinio kilimo, kuris buvo neatpažįstamai sutryptas ir išpurvintas. - Kodėl tu to nesupranti?
- Suprantu. Aš ir pats planuoju ją susigrąžinti. Bet tau negalima žinoti nieko, išskyrus tai, ką tau pasakysiu.
Suglumau, bet klausiausi toliau.
- Galiu pasakyti, tik tai, kad…
Deja, jis nespėjo pabaigti sakinio, nes kažkas stipriai, tris kartus, bilstelėjo į garažo vartus. Jis žvilgtelėjo į mane, bet atsistojo ir nuėjo prie vartų.
- Kas ten?
Iš kitos vartų pusės pasigirdo moteriškas balsas:
- Čia aš, po galais, įleisk.

♦    ♦    ♦

Sėdėjome prie ilgo, šviesaus stalo. Vidury stalo stovėjo prašmatnus kandeliabras, jame buvo įstatytos aromatingos žvakės. Stalas buvo nukrautas įvairiais valgiais, užkandžiais, desertais. Jie visi labai skaniai kvepėjo, norėjosi visų paragauti. Bet nepaliečiau šakute nei vieno. Bijojau, kad jie visi užnuodyti. Net tos skanios auksinės skrudintos duonos nepaliečiau. O kur dar citrininis pyragas, kurį atnešė apkūni moteriškė. Jis taip viliojančiai atrodė. Žiūrint į jį, mano pilvas smarkiai suurzgė. Aleksas stumtelėjo lėkštę su desertu ir nusišypsojo.
- Nenoriu tavęs marinti badu, bet tu pati nevalgai. Nebijok, šis maistas sveikas, jame mažai kalorijų.
Paniurusi į jį dėbtelėjau.
- Juk žinai, kad tavim nepasitikiu.
- Bet valgyti šitą maistą galima. Ar nori, kad pamaitinčiau? - jis nusijuokė. Juokas buvo nenuoširdus,  toje jaukioje aplinkoje visiškai netiko.
Piktai šyptelėjusi pagnaibiau kiaušinienę. Bet neatsispyriau tam skaniam kvapui. Netrukus lėkštė buvo tuštut tuštutėlė, ir ėmiausi deserto. Kai ant stalo jau nieko gero nebeliko, gurkštelėjau baltojo vyno. Jis buvo skanus, švelniai nuvilnijo mano stemple skrandžio link. Gurkštelėjau dar. Ir dar. Kai butelis buvo ištuštintas, atsistojau nuo kėdės.
- Aš jau pavalgiau. Gal malonėtum pasakyti, kur tualetas?
- Tavo kambaryje, durys šalia spintos. Nepastebėjai?
- Neturėjau kada nė apsižvalgyti.
Tokiame trumpame pokalbyje atsispindėjo du dalykai: įtampa ir pyktis. Pastarasis tvyrojo tiek manyje, tiek jame. Tik abu pykome dėl skirtingų dalykų. Bet aš žinau, kodėl jis pyko. Aleksas pratęs, kad visi kristų jam po kojomis, vos tik jis kur nors pasirodo. Vos panorėjęs jis galėjo gauti tobuliausią merginą. Galėjo gauti viską, ko tik geidžia. Bet dabar, kai jo auka yra ta, kurią jis nuoširdžiai ir besąlygiškai mylėjo seniau, viskas kitaip. Jis negali jos mušti, negali ant jos rėkti. Negali. Jam neleidžia sąžinė, nes jis ją įskaudino. Per daug įskaudino, kad toji moteris galėtų atleisti.
Nuvaliusi aprasojųsį nuo garų veidrodį, žvilgtelėjau. Didelės pilkai žalios akys, smulki figūra, rudi, lygūs, beveik užpakalį siekiantys plaukai. Niekuo neišsiskiriu nuo bet kurios eilinės merginos. Na, turbūt išsiskiriu tik tuo, kad esu užrakinta. Pagrobta. Ir dar daug sinonimų šiam veiksmui. Sausai nusišluosčiusi ir apsirengusi, išlindau iš vonios kambario. Ant lovos, atsukęs nugarą į mane, sėdėjo Aleksas. Alkūnėmis buvo atsirėmęs į kelius, o veidą parėmęs delnais. Keista jį matyti tokį ramų. Bet klydau.
- Jau išsimaudei, gražuole?
- Ko reikia?
Tyliai trinktelėjau vonios duris ir prisėdau ant krėslo porankio.
- Turiu tau užduotį. Svarbią. Bet iš pradžių aš tave pamokysiu.
- Užduotį? Pamokysi? Aš ne tavo pavaldinė, kad turėčiau vykdyti slaptas misijas ir žudyti nekaltus žmones, supratai?
Jis atsistojo, grėsmingai priėjo prie manęs ir sugriebęs už plaukų tėškė mane ant lovos.
- Vis dar nori nepaklusti? Žinai, Greise, ne su tuo susidėjai.
Susisukusi į kamuoliuką tarstelėjau.

- Tu pasikeitei. Anksčiau man buvai švelnus.
Mačiau, kaip stipriai jis sukąndo dantis. Iš pykčio. Galbūt iš sielvarto. Arba iš sąžinės graužąties.
- Žinai, Greise…
Jis pamažu priėjo prie lovos, pažiūrėjo į mane. Iš už užančio išsitraukė telefoną. Kažkam paskambino. Kažko ilgai klausėsi, o paskui tarė:
- Ji jau pasiruošusi.

Kažkur tolumoje pasigirdo sunkūs žingsniai. Galva nežmoniškai svaigo, galūnės nuo stipiriai suveržtų virvių buvo nutirpusios. Kai įjungtos prastos lempos pradėjo deginti akis, nulenkiau galvą žemyn. Kažkoks žmogysta priėjo ir lengvai, keliais pirštais, pakėlė mano galvą už smakro.
- Vis dar nieko nesakysi?
Susiraukusi spjoviau jam į veidą. Jis šyptelėjęs nusišluostė nuo skruosto seiles ir tvirtai sugriebė mano plaukus.
- Brangute, tau čia ne vieta. Jeigu pasakysi, kur jis, paleisiu tave. - jis prisitraukė mano veidą prie savojo.
- Neišdegs, idiote. Aš nesu tavo marionetė, kaip ir Metju. Jis tau davė viską, ko tik norėjai, atidavė netgi mane. Tau neužtenka?
Jis paleido mano plaukus ir įsisiurbė į lūpas. Sumykusi įkandau jam į apatinę lūpą. Jis aiktelėjo, ir prisidėjo pirštą prie kraujuojančios žaizdos.
- Tu tokia pati, kaip ir tavo sesuo - kalė. - tai taręs jis išėjo iš kambario. Girdėjau, kaip spragtelėjo šviesos jungiklis, ir patalpoje aptemo.

♦  ♦ ♦

Paskubomis ėjau ilgu, mažai apšviestu koridoriumi. Širdis, rodos, iš susijaudinimo nustojo plakti, o rankos smarkiai prakaitavo. Sustojau prie baltų medinių durų, ant kurių keliais vinukais buvo pritvirtinta sidabrinė lentelė. Joje buvo išgraviruota pirmoji vardo raidė ir pavardė, kuri iki skausmo man buvo pažįstama. “M. Hesas” - skelbė lentelė. Įkvėpiau ir palenkiau rankeną, švelniai stumtelėjau duris, ir netrukus mano firminiai aukštakulniai puikavosi ant betoninio grindinio. Ant sulankstomos kėdės, užvertęs galvą į viršų ir užmerkęs akis, sėdėjo Metju. Krenkštelėjau. Jis krūptelėjo ir atsisuko į mane. Lėtai sumirksėjusi paklausiau jo:
- Tai tu jau žinai?
- Kaipgi nežinosi. Juk aš ją pats ten ir nuvežiau.
Iš nuostabos žengtelėjau žingsnį atgal, ranka graibydama duris. Mėginau susirasti rankeną, bet ji tartum buvo dingus. Purčiau galvą.
- Ne, tu to nepadarei… tu tikrai to nepadarei. Juk tu negali… tu…
Jis sielvartaudamas nuleido akių vokus ir grįžo į pradinę poziciją.
- Tu gyvulys! Tu esi šlykštus, bejausmis gyvulys! - suklupusi rėkiau pro ašaras, galvą buvau nuleidusi ant kelių. Sūrūs lašeliai vienas po kito pamažu kapsėjo ant pilko betono, palikdami tamsias dėmes.
Metju atsistojo nuo kėdės ir pritūpė šalia manęs, padėjo savąją ranką ant peties ir sukuždėjo.
- Kaila, suprask, jau geriau atiduoti vieną žmogų, negu leisti, kad tas žmogėdra paleistų kraują tiems, kurie nenusipelnė mirti.
Pro ašaras ir smarkų kūkčiojimą suburbuliavau.
- Greisė to irgi nenusipelnė. Kaltas esi tu. Juk per tave, tik per tave, ji čia įsivėlė. Juk tada laisvai galėjai nušauti tą šunsnukį, lengvai galėjai ištaškyti visus jo organus, bet kažkodėl stovėjai kaip įbestas ir įstūmei mane į jo kraugerišką glėbį. Kodėl taip padarei? Kodėl?
Mačiau, kad jam skaudu. Mačiau, kad jam plyšta širdis girdint tai iš manęs. Girdint tai iš aukos. Jis patraukė ranką nuo manojo peties ir užsidengė ja veidą.
- Aš neturėjau pasirinkimo. Juk aš net ne žmogus, aš tik jo eksperimentų pasekmė. Jis žaidžia su mano pasąmone, žaidžia su jausmais. Aš jam esu tik viena iš marionečių, kuriomis jis žudo kitus, kad pats nesusiteptų rankų. Mums tenka tik pietūs, pusryčiai ir vakarienė, o desertus jis pasilieka sau. Tu ir Greisė ir buvo tie desertai. Tik Greisė jam atrodo kur kas skanesnis kąsnelis nei tu.
Atsistojau ir pasitaisiau marškinius, kurie buvo beveik nuslydę nuo kūno.
- Ne, nekalbėk šitaip. Aš nenoriu, kad tu taip kalbėtum. Tu gali pasveikti, tau tereikia išvaduoti Greisę ir nepasiduoti to niekšo provokacijoms. Jis manipuliuoja tavim, argi nesupranti?
Jis dusliai nusijuokė, atsistojo, paėmė mano ranką į savo delną ir stipriai suspaudė.
- Mėginau gelbėtis. Bet supratau, kad tik veltui gaištu laiką. Viskas, ką padarau, ką pasakau, atsisuka prieš mane. Jis tai sugeba, jam vieni niekai palaužti mane. Aš nebenoriu mylėti, nebenoriu džiaugtis, nes žinau, kad man skaudės. Labai skaudės.
Ištraukiau savo ranką iš jo delno ir pravėriau duris, ketindama išeiti.
- Lik sveikas, drauguži. Nemanau, kad tu dėl to kaltas. Išeinu, nes liko daug nepabaigtų darbų… daug. - tai tarusi, išėjau. Šliuoščiausi byrančias ašaras nuo veido, karts nuo karto nervingai timpčiojau marškinius žemyn. Mintyse kirbėjo vienas sumanymas, kuris visą naktį nedavė man ramybės.

♦  ♦ ♦

Krestelėjau užkritusius ant veido plaukus. Kambaryje buvo tylu, tik viena blausi švieselė kartais išleisdavo keistą tarkštelėjimą. Girdėjau, kaip skausmingai sugirgždėjo duris, girdėjau, kaip kažkas įsliūkino į kambarį. Tas kažkas užėjo man už nugaros ir keliais vikriais judesiais atrišo virves, kuriomis buvau surišta. Tai buvo vyras, gal kiek vyresnis už mane. Taip sprendžiau iš jo tylaus keiksmo, kai atrišdamas virves išgirdo kažką ateinant.
- Bėk. Aš nepražūsiu, ir taip jau kelias dienas čia tupiu. Jis manęs neskriaus, žinau tai.
Vyras krenkštelėjo, bet toliau atlikinėjo savo darbą. Pro pravertas duris kažkas įėjo, po trumpo spragtelėjimo įsijungė tos šlykščios lempos. Vyras, kuris atrišinėjo man virves, sustingo, bet paskui atsistojo. Nesupratau, ką jis čia daro, bet man labiau rūpėjo to šunsnukio veiksmai.
- Tai ką, sumanei išlaisvint šitą gražuolę?
Vyras, kaip dabar pamačiau, rudų garbanotų plaukų ir augalotų rankų, mandagiai tarė:
- Ne, bose, aš norėjau ją pernešti į miegamąjį, kaip ir prašėte. Tiesiog pamaniau, kad nešti ją su kėde yra dvigubai sunkesnis darbas, negu ją atrišti. Ji vistiek niekur nepabėgs.
Supykusi pažvelgiau į tą vyriškį ir sukąndusi dantis iškošiau.
- Jau geriau mirsiu, negu miegosiu vienoje lovoje su tavimi.
Jis pašaipiai nusijuokė.
- Manai, kad miegosiu su tavimi? Cha!
Jo tarnautojas irgi prunkštelėjo.
- Aš miegu tik su tomis, kurios mane dievina. Tikrai nenoriu po nakties su tavimi gydytis sužalojimų. Ne, tu gausi atskirą kambarį. Kaip matai, aš rūpinuosi savo viešniomis. - tardamas šiuos žodžius, jis vis labiau artinosi prie manęs, o kai galų gale buvo visai prie pat, pabučiavo. Grubiai, su neapykanta. Kai jis mane bučiuodavo, jausdavausi blogiau, negu kankinama su elektrošoku. Jo liežuvis rangydavosi lyg gyvatė manojoje burnoje, o tai buvo tiesiog nepakenčiama. Kai jis baigė, tas vyriškis mane galutinai atrišo, ir, kaip kokį kilimėlį užsimetęs ant nugaros, nunešė kažkur į nežinią. Aš klykiau, muisčiausi, daužiau kumščiais jam į nugarą, bet žinojau, jog viskas veltui. Jis mane nešė, nešė, nešė. Jau buvau pradėjusi galvoti, kad tas koridorius niekada nepasibaigs.